Sertifikuotas šachmatų inventoriaus specialistas, turintis daugiau nei dvylika metų patirtį renkant, testuojant ir perkant lentas, figūras bei laikrodžius.
Viena iš labiausiai nesuprastų šachmatų taisyklių, „en passant“, retai naudojama. Nors ją lengva nepastebėti, tai svarbi taisyklė, kurią reikia žinoti, o šio neįprasto ėjimo žinojimas gali būti naudingas prieš neįtarų priešininką.
Dėl to, kad „en passant“ ėjimas yra gana retas, paprastai pasirodantis mažiau nei vieną kartą per partiją, net patyrę šachmatų instruktoriai gali pamiršti paminėti „en passant“, kad nesukeltų painiavos savo studentams, kol jie dar bando suprasti pagrindines šachmatų taisykles.
Turinys:
1. Kas yra „En Passant“ šachmatuose?
3. Kokia yra „En Passant“ ėjimo kilmė?
4. Greitas „En Passant“ ėjimo pavyzdys
5. Kada turėtumėte žaisti „En Passant“?
6. Praktinis pritaikymas, GMI Manuel Apicella
Kas yra „En Passant“ šachmatuose?
„En passant“ yra speciali taisyklė, leidžianti pėstininkams kirsti pėstininkus gretimuose laukeliuose tam tikromis aplinkybėmis. Pagal FIDE, šachmatus reguliuojančią organizaciją, taisyklė yra tokia:
„Pėstininkas, atakuojantis laukelį, per kurį perėjo priešininko pėstininkas, vienu ėjimu pajudėjęs du laukelius iš savo pradinės pozicijos, gali kirsti tą priešininko pėstininką taip, tarsi pastarasis būtų pajudėjęs tik vieną laukelį. Šis kirtimas yra teisėtas tik po šio ėjimo ir vadinamas „en passant“ kirtimu.“
Tai gana sausas aprašymas, bet štai ką tai reiškia hipotetinės partijos kontekste:
Tarkime, kad žaidėte prieš baltuosius ir partijos metu pajudinote savo e pėstininką trimis eilėmis, taip, kad dabar esate 5-oje eilėje, e5.
Tada, tarkime, juodieji dar nepajudino savo d arba f pėstininko (pėstininkų gretimuose stulpeliuose). Ji nusprendžia pajudinti savo d pėstininką dviem laukeliais iš savo pradinės pozicijos, taip, kad dabar jis yra d5, tiesiai greta jūsų e5 pėstininko.
Dabar, šiuo kitu ėjimu, jūs galite kirsti juodųjų d pėstininką taip, tarsi jis būtų d6. Jei atliksite šį ėjimą, paimsite juodąjį pėstininką, o jūsų pėstininkas atsidurs d6.
Svarbu pažymėti, kad šis specialus kirtimas yra teisėtas tik iškart po to, kai priešininkas pajudino savo pėstininką dviem laukeliais. Jei tuo metu nekirsite „en passant“, praradote galimybę tai padaryti ateityje (bent jau su šiuo pėstininku).
Ėjimo teisėtumas
Turi būti įvykdytos trys sąlygos, kad šis ėjimas būtų teisėtas:
- Atakuojantis pėstininkas turi būti pajudėjęs lygiai trimis eilėmis, kad atliktų šį ėjimą.
- Kertamas pėstininkas turi būti pajudėjęs du laukelius vienu ėjimu, atsidūręs tiesiai šalia atakuojančio pėstininko.
- „En passant“ kirtimas turi būti atliktas iškart po kertamo pėstininko ėjimo. Jei žaidėjas nekerta „en passant“ šiuo ėjimu, vėliau to padaryti negalės.
Šio tipo kirtimas negali įvykti, jei atakuojantis pėstininkas jau pajudėjo keturis ar daugiau laukelių. Kitas atvejis, kai šis kirtimas neleidžiamas, yra tada, kai priešo pėstininkas atsiduria tiesiai šalia jūsų pėstininko, bet tik po dviejų ėjimų.
Kokia yra „En Passant“ ėjimo kilmė?
Iš kur atsirado ši, atrodo, keista taisyklė? Jos ištakos siekia XV amžiaus Europą, kai buvo baigiamos formuoti šiuolaikinės šachmatų taisyklės. Tiksliau, ji atsirado reaguojant į pradinio dvigubo pėstininkų ėjimo įvedimą, kuris pats buvo naujovė, skirta pagreitinti žaidimą.
Ėjimas „en passant“ su savimi atnešė keletą unikalių savybių. Pirmiausia, tai vienintelis būdas pėstininkui atakuoti priešininko pėstininką, kai atsakomasis to pėstininko puolimas nėra galimas. Be to, tai vienintelis galimas ėjimas vienam bokštui, po kurio jis tampa neįmanomas. Taigi, kai kurios kombinacijos, kurios remiasi „tarpiniu“ ėjimu, gali neveikti, kai įtraukiamas ėjimas „en passant“. Galiausiai, ėjimas „en passant“ yra vienintelis ėjimas, kuris gali suteikti dvigubą šachą, judančiai figūrai neatleidžiant nė vieno šacho.
Tačiau dvigubas žingsnis įvedė komplikaciją. Pėstininkas, kuris galėjo judėti dviem langeliais vienu metu, galėjo išvengti rizikos būti paimtas priešininko pėstininko gretimoje lentoje, kuris jau buvo pasiekęs 5-ąją eilę (4-ąją juodiesiems). Tai sukėlė nepatogumų žaidėjui, kuris kruopščiai stumdė savo pėstininkus.
Taip buvo įvestas „en passant“ principas, siekiant suteikti žaidėjui, kuris pajudėjo, vienintelę galimybę paimti pėstininką, kurio kitu atveju būtų neįmanoma paimti.
Prieš tai, kai moderni taisyklė tapo visuotinė XIX amžiaus viduryje, vyko diskusijos dėl jos tinkamos formos regionuose, kur „en passant“ ėjimai buvo leidžiami. Kai kurie klausė, kodėl ji taikoma tik pėstininkams: juk pėstininkai praeina pro figūras, o figūros praeina viena pro kitą nebaudžiamai – tad kodėl gi ne pėstininkai?
Keista, bet kai kuriose atspausdintose taisyklėse nenurodoma, kad ji yra apribota tik tiesioginiu atsakymu, nors idėja buvo aiškiai išreikšta kai kurių, o tai rodo, kad ji greičiausiai buvo suprantama. Tačiau tik per pastaruosius dešimtmečius taisyklė buvo patikslinta, nurodant, kad, reikalaujant trigubo pozicijos pasikartojimo lygiosiomis, pozicija nėra ankstesnės pozicijos pasikartojimas, jei toje ankstesnėje pozicijoje buvo galimas ėjimas „en passant“.
Greitas ėjimo „en passant“ pavyzdys
Tarkime, juodieji pajudina savo b pėstininką du kartus, kad dabar jis būtų b4. Dabar baltieji pajudina savo c pėstininką dviem žingsniais į c4. Juodieji dabar turi galimybę paimti „en passant“. Tik šiuo ėjimu (ėjimu po to, kai įvyko dviejų žingsnių ėjimas) juodieji gali pajudinti savo pėstininką iš b4 į c3, paimdami baltųjų c4 pėstininką.
Šachmatų notacijoje tai būtų užrašyta taip:
… b4
c4 bxc3 !
Keletas svarbių dalykų, kuriuos reikia atkreipti dėmesį:
Kadangi ėjimas „en passant“ gali įvykti tik po to, kai priešininko pėstininkas pajudėjo dviem langeliais, paprastai pėstininkai gali paimti „en passant“ tik 5-oje eilėje (baltiesiems) arba 4-oje (juodiesiems).
Dar kartą, ėjimas „en passant“ yra teisėtas tik tuo ėjimu, kai atliekamas dviejų langelių judėjimas. Jei neatliekate paėmimo tuo ėjimu, prarandate teisę tai padaryti, nebent tai pasikartotų kitoje lentoje.
Kada turėtumėte žaisti „en passant“?
Nors praktikoje tai yra gana reta, ėjimas „en passant“ (arba bent jau grėsmė juo) gali būti svarbi priemonė jūsų debiuto ar baigmės strategijoje. Tačiau, kaip ir su bet kuriuo ėjimu šachmatuose, svarbu įvertinti visą savo poziciją.
„En passant“ gali būti puikus būdas paankstinti pėstininką, kurį planuojate paaukštinti, tačiau jei tas pats pėstininkas yra jūsų pozicijos ašis, jo perkėlimas iš savo stulpelio gali sugriauti visą jūsų strategiją. Tai, kad ėjimas „en passant“ yra retas ir įrašytas į šachmatų taisykles, nereiškia, kad jis visada yra stipriausias.
Vis dėlto, tai yra svarbi taisyklė, kurią reikia žinoti, kad ir vien tam, jog gudrus priešininkas jūsų neužkluptų nepasiruošusių.
„En passant“ pritaikymas praktikoje, GMI Manuel Apicella
Jei norite sužinoti daugiau apie įvairius galimus ėjimus šachmatų žaidime, turėtumėte peržiūrėti mūsų straipsnį, skirtą šachmatų figūrų judesiams.